Nėra kitos asmenybės, kuri praeidama pro eilinį žemės sklypą ar namą, 

dvigubai pakeltų jų vertę. Begalė vilniečių dėka 

jos iš paprastų žmonių tapo mažiau paprastais. 

Virginijus Mickus „… Nelė…”

Norėtumėte patirti malonią, nekaltą apgaulę ir, būdami Vilniaus Senamiesty, pasijusti atsidūrus kažkur kalnuose ar toli nuo sostinės? Tuomet kviečiu leistis į minižygį Vilnios krantu, vietomis lygiu, o kai kur labai neramiu bei kringeliuotu, ir paklausyti jos meditatyvaus čiurlenimo. Žinoma, ir pasakojimų, kuriuos neša šios Vilniaus tapatybę nuo pat gilių Viduramžių kūrusios upės bangos: apie jos keliones, aukas ir eiles. Apie į Vilnios vandenis paleistas budistines smiltis, apie mitus, kurie virto tikrove, ir tikrovę, kuri virto mitais. 

Eisime prieš srovę, tad istorijas, kurios nusėdo Vilnelės dugne ir pakrantėse, galėsite vertinti nebūtinai taip pat, kaip parašyta vadovėliuose ir vikipedijose. Kartu mėginsime atsakyti į filosofinį, o taip pat labai praktinį klausimą: ar įmanoma sustabdyti upės vagą? Galiausiai visa tai bus tik pretekstas paieškoti laukinės stichijos pačioje miesto širdyje. Atradimų nusimato tikrai! O jei bus noro ir tinkamas oras, pavyzdžiui, vasarą, su Vilnele galėsite susilieti tiesiogine prasme – po ją pabraidžioti ar joje nusimaudyti, gal net pasisupti ant supynių virš jos.  

PASTABA. Kad ir koks metų laikas, avėkite žygiams skirtą avalynę, ir tokią, kurią nebaisu sutepti, kadangi gali tekti eiti žemėtomis, purvinomis ar slidžiomis vietomis. Specialus fizinis pasirengimas nėra būtinas, kadangi pagrindinėje šio maršruto versijoje nėra stačių kalvų, tačiau mėgstantiems žygius ir labiau nuvargti išankstiniu privačios grupės pageidavimu galiu į programą įtraukti ir kopimą (laiptais) į vieną iš nuostabių viršūnių, stūksančių virš Vilnelės…  

Didžiausi ekskursijos privalumai: pasivaikščiojimas nesunkus, neilgas, bet primena žygį; tinka pačio įvairiausio amžiaus žmonėms, idealu ir šeimai su aktyviais, smalsiais vaikais bei keturkojais.